Ana, Vestminsterio rūmai, 1540 m. birželis

Mano brolis pagaliau atsiuntė dokumentus, įrodančius, kad iš tikrųjų prieš atvykdama į Angliją niekada nebuvau ištekėjusi, kad mano santuoka su Henriku yra pirmoji, taigi teisėta, kaip žinojau aš ir visi kiti. Dokumentus šiandien atgabeno pasiuntinys, bet mano ambasadorius negali jų įteikti. Karaliaus taryba amžinai tariasi, ir mums nepavyksta sužinoti, apie ką. Primygtinai reikalavę šito dokumento, patarėjai neranda laiko netgi pažvelgti į jį. Ką reiškia šitas abejingumas, nesiimu spėlioti.

Vienas Viešpats žino, ką jie ketina su manimi daryti. Su siaubu laukiu, kad apkaltins kokiais nors gėdingais dalykais, o aš mirsiu šiame tolimame krašte, palikusi motiną galvoti, jog duktė mirė kaip paleistuvė.

Kad tvenkiasi didelė bėda, žinau iš mano bičiulių likimo. Lordą Lailą, taip maloniai sutikusį mane Kalė uoste, suėmė, ir niekas negali man paaiškinti, kuo jis kaltinamas. Jo žmona nebepasirodo mano kambariuose, dingo neatsisveikinusi. Ji neatėjo prašyti užtarti jos vyrą. O tai reiškia, kad arba jis mirs be teismo — dangau, gal jau net yra miręs, — arba ji žino, jog nesugebėsiu paveikti karaliaus. Tai baigsis katastrofa arba lordui Lailui, arba man. Niekas negali man pasakyti, kur slapstosi ledi Lail, ir aš, tiesą sakant, bijau klausinėti. Jeigu jos vyras kaltinamas išdavyste, tuomet užuomina, kad jis buvo mano draugas, gali pasisukti prieš mane.

Jų duktė Ana Baset liko mano svitoje, tačiau pranešė, kad susirgo ir turėjo atsigulti į lovą. Norėjau ją aplankyti, bet ledi Ročford tikina, jog merginai saugiau likti vienai. Todėl jos miegamojo durys užrakintos ir langinės užvertos. Ar ji kelia pavojų man, ar aš jai — paklausti neišdrįsau.

Pasiunčiau pakviesti Tomą Kromvelį, vėl atgavusį karaliaus palankumą, nes prieš kelias savaites buvo tituluotas Esekso grafu. Bent jau Kromvelis turėtų būti mano pusėje, nes mano damos kuždasi, prisidengusios ranka burnas, ir visi dvariškiai pasiruošę nelaimei. Bet kol kas lordas Kromvelis atsakymo neatsiuntė. Kažkas juk turi paaiškinti man, kas vyksta.

Labai norėčiau grįžti į Hemptono rūmus. Šiandien karšta, jaučiuosi kaip sakalas ankštame narvelyje, kaip ne šio pasaulio gyventoja — balta kaip žiemos pūga paukštė, gimusi laisvai skrajoti šaltuose, negyvenamuose kraštuose. Norėčiau grįžti į Kalė ar net Doverį, kur manęs laukė kelias į Londoną ir Anglijos karalienės ateitis, o pati dar buvau kupina vilčių. Norėčiau būti bet kur, kad tik nereikėtų žvelgti pro švinu suklijuotus mažus langelius į skaistų mėlyną dangų ir svarstyti, ką Londono Taueryje veikia mano draugas lordas Lailas ir kodėl mano rėmėjas Tomas Kromvelis neatsako į primygtinį kvietimą mane aplankyti. Juk galėtų man pranešti, kokiu tikslu taryba slapčia susitikinėja pastarosiomis dienomis? Jis tikrai galėtų man paaiškinti, kodėl dingo ledi Lail ir kodėl suimtas jos vyras? Juk jis pasirodys?

Prasiveria durys ir aš pašoku, tikėdamasi, kad tai svarbiausias karaliaus patarėjas. Bet ten ne Kromvelis, ne jo pasiuntinys, o mažoji Katerina Hovard bekrauju veideliu ir tragišku žvilgsniu. Ant rankos ji nešasi kelioninę kepuraitę. Ją pamačius mane supykina iš siaubo. Mažoji Kitė suimta, apkaltinta kažkokiu nebūtu nusikaltimu! Pribėgusi prie jos paimu už rankų.

— Kite? Kas nutiko? Kuo tave kaltina?

— Aš saugi, — atsidūsta ji. — Man viskas gerai. Aš saugi. Mane tik kuriam laikui išsiunčia namo, pas senelę.

— Kodėl gi? Dėl ko tave baudžia?

Jos veidelis raukšlėjasi iš sielvarto.

— Daugiau nebebūsiu jūsų freilina.

— Nebūsi?

— Ne. Atėjau atsisveikinti.

— Ką tu padarei? — sušunku. Juk negalėjo šita mergina, pati dar vaikas, padaryti nusikaltimo? Blogiausia, ko gali iš jos tikėtis, tai tuštybė ir koketavimas, o šiuose rūmuose už tokias nuodėmes nebaudžiama. — Neleisiu tavęs išvežti. Ginsiu tave. Žinau, kad esi gera mergina. Kuo jie tave kaltina?

— Aš niekuo nenusikaltau, — atsako Katerina. — Bet man pasakė, jog geriau likti atokiau nuo rūmų, kol tai vyksta.

— Kas vyksta? Ach, Kite, greitai sakyk, ką girdėjai!

Ji mosteli man, kad prieičiau ir pasilenkčiau, o tada ima šnibždėti į ausį: „Ana, tai yra, jūsų didenybe, brangiausioji karaliene! Tomas Kromvelis suimtas už išdavystę.”

— Išdavikas? Kromvelis?

— Ššš. Taip.

— Ką jis padarė?

— Susimokė su lordu Lailu ir popiežiaus šalininkais užkerėti karalių.

Man sukasi galva, gerai nesuprantu, ką ji šneka.

— Ką? Ką tai reiškia?

— Tomas Kromvelis užkeikė karalių, — paaiškina freilina.

Pamačiusi, jog vis tiek nesuprantu, ji švelniai rankomis prisitraukia mano veidą, kad galėtų pakuždėti į ausį:

— Tomas Kromvelis pasamdė raganą, — išpila ji. — Tomas Kromvelis sumokėjo raganai, kad sunaikintų jo prakilnybę karalių.

Ji atsilošia pažiūrėti, ar dabar ją supratau, ir siaubas mano veide tai patvirtina.

— Jie tuo tikri?

Katerina linkteli.

— Kas ta ragana? — išspaudžiu. — Ką ji padarė?

— Ji užkerėjo karalių, kad jis būtų nepajėgus, — paaiškina ji. — Užbūrė karalių, kad negalėtų susilaukti su jumis sūnaus.

— Kas ta ragana? — pareikalauju. — Kas yra Tomo Kromvelio ragana? Atėmusi iš karaliaus vyriškumą? Ką jie kaltina raganyste?

Katerinos veidukas persimainęs iš baimės.

— Ana, jūsų didenybe, brangioji karaliene, kas bus, jeigu tuo apkaltins jus?

Beveik pasitraukiau iš pasaulio, išeinu iš kambarių tik papietauti su dvariškiais. Menėje stengiuosi atrodyti romi, ar, tiksliau, nekalta. Vyksta Tomo Kromvelio tardymas, toliau suiminėjami žmonės, kaltinami karaliaus išdavyste ir raganos nusamdymu, kad ji užkerėtų karalių. Aiškinamas sąmokslininkų planas. Esą, lordas Lailas viską organizavo Kalė. Jis padėjo popiežiaus šalininkams ir Polio šeimai, seniai siekiančiai atimti sostą iš Tiudorų. Antrasis jo forto pavaduotojas išvyko į Romą tarnauti kardinolui Poliui, o tai, esą, įrodo kaltę. Teigiama, jog lordas Lailas ir jo bendrai susimokė su ragana, kad karalius negalėtų išpildyti su manimi santuokos įžadų ir pradėti savo reformuotos religijos paveldėtojo. Tuo pat metu teigiama, kad Tomas Kromvelis padėjo liuteronams, reformatoriams, evangelikams. Esą, jis atgabeno mane kaip nuotaką karaliui ir įsakė raganai padaryti Henriką nepajėgų, kad pats galėtų pretenduoti į sostą. „Bet kas ta ragana?” — klausinėja vienas kito dvariškiai. Kas ta ragana, kuri draugavo su lordu Lailu, kurią į Angliją atvežė Tomas Kromvelis? Kas ji? Kokią moterį nurodo abu šėtono išperos? Taigi, kokią moterį, kuri bičiuliavosi su lordu Lailu, į Angliją atvežė Tomas Kromvelis?

Tokia yra tik viena.

Vienintelė moteris, kurią į Angliją atvežė Tomas Kromvelis ir kuri susidraugavo su lordu Lailu, nuo vestuvių dienos kiekvieną naktį iš eilės galėjo padaryti karalių nevaisingą.

Kol kas, kol renkami įkalčiai, niekas tos raganos neįvardijo.

Man buvo pranešta apie princesės Marijos išvykimą. Kol iš arklidžių vedė arklius, spėjau su ja pasikalbėti.

— Jūs žinote, kad dėl tų piktadarysčių esu nekalta, — sakau jai, prisidengusi zujančių tarnų triukšmu ir sargybinių šūksniais. — Kad ir ką ateityje išgirsite apie mane, prašom patikėti manimi: aš nekalta.

— Žinoma, — ramiai atsako Marija. Atsako nežiūrėdama į mane. Ji — Henriko duktė, ji daug metų mokėsi neišsiduoti. — Melsiuos už jus kiekvieną dieną. Melsiu, kad jie pamatytų jūsų nekaltumą, kaip matau aš.

— Esu tikra, kad ir lordas Lailas nėra kaltas, — sakau.

— Be jokios abejonės, — vėl burbteli ji.

— Gal galėčiau jį išgelbėti? O jūs ar galėtumėte?

— Ne.

— Princese Marija, prisiekite, negi nieko negalima padaryti?

Ji išdrįsta pašnairuoti į mane.

— Brangioji Ana, nieko. Negalime padaryti nieko, tik slėpti savo mintis ir melsti geresnių laikų.

— Gal man kai ką paaiškintumėte?

Princesė apsidairo, pamato, kad arkliai dar neatvesti. Ji paima mane už parankės ir vedasi mane prie arklidžių tarsi pasižiūrėti, ar ilgai dar reikės laukti.

— Ką taip?

— Kas yra Polio giminė? Kodėl karalius bijo popiežiaus šalininkų, jeigu seniai juos sunaikino?

— Poliai yra Plantagenetų giminė iš Jorko. Kai kas laiko juos tikraisiais Anglijos sosto paveldėtojais, — atsako princesė. — Ledi Margareta Pol buvo geriausia mano mamos draugė, man kaip motina. Ji buvo visiškai ištikima sostui. Dabar karalius ją laiko uždaręs Taueryje, su visais kitais moters giminaičiais, kuriuos pavyko sugauti. Poliai kaltinami išdavyste, nors visi žino, jog vienintelė jų kaltė — Plantagenetų kraujas. Karalius taip bijo dėl savo sosto, jog, manau, vieną dieną pasmerks tą šeimą myriop. Du ledi Margaretos vaikaičiai, maži berniukai, taip pat kali Taueryje, tepadeda jiems Dievas. Jai, mano mylimai ledi Margaretai, nebus leista gyventi. Kiti šeimos nariai paspruko — jie niekada negalės grįžti namo.

— Ar jie katalikai? — klausiu.

— Taip, — tyliai atsako ji. — Popiežiaus šalininkai. Vienas iš jų, Redžinaldas, yra kardinolas. Sakoma, kad jie yra tikrieji tikrojo Anglijos tikėjimo karaliai. Bet už tokias kalbas gali būti nubaustas mirtimi kaip išdavikas.

— Tai kodėl karalius taip bijo popiežiaus šalininkų? Maniau, jog Anglija seniai perėjusi į reformuotą tikėjimą, o popiežiaus sekėjai sunaikinti?

Princesė Marija papurto galvą.

— Ne. Man regis, mažiau nei pusė žmonių pritaria permainoms, o dauguma trokšta sugrąžinti senąją tvarką. Kai karalius paneigė popiežiaus valdžią ir sunaikino vienuolynus, šalies šiaurėje kilo didelis sukilimas, žmonės stojo ginti Bažnyčios ir šventyklų. Pasivadinę „Malonės piligrimyste”, jie žygiavo su penkių Jėzaus Kristaus žaizdų vėliava. Karalius pasiuntė prieš juos žiauriausią savo karalystės žmogų su armija, tas išsigandęs pakvietė maištininkus derybų, kalbėjo kuo saldžiausiai, prižadėjo dovanoti nusikaltimus ir įsileisti į parlamentą.

— Kas tai buvo? — klausiu, nors atsakymą ir taip žinau.

— Tomas Hovardas, Norfolko grafas.

— O kaip indulgencija?

— Vos tik armija išsiskirstė, jis nužudė maištininkų vadus ir pakorė sekėjus.

Princesė kalba šiek tiek pakėlusi balsą, lyg skųstųsi dėl nevykusiai sukrauto vežimo.

— Karaliaus vardu jis žadėjo dovanoti nusikaltimą ir sušaukti parlamentą. Prisiekė savo vardu, savo garbe. Bet jam tai nieko nereiškia.

— Sukilėliai buvo sutriuškinti?

— Na, Hovardas pakorė septyniasdešimt vienuolių jų pačių abatijose, — su kartėliu atsako Marija. — Kad daugiau nedrįstų prieštarauti. Bet iš tikro ne, nes tikro tikėjimo negalima sutriuškinti.

Princesė apsisuka, ir mes vėl žingsniuojame prie durų. Ji nusišypso ir linkteli kažkam, kas palinki jai gero kelio, bet aš šypsotis nepajėgiu.

— Karalius bijo savo žmonių, — tęsia princesė, — bijo varžovų. Netgi manęs. Jis mano tėvas, bet kartais aš bijau, ar tik nebus jis išprotėjęs nuo nepasitikėjimo. Jeigu išsigalvoja kokią nors grėsmę, kad ir kvailiausią, pats ima tikėti, jog ji tikra. Užteko susapnuoti, jog lordas Lailas jį išdavė — lordas Lailas negyvas. Jeigu kas nors užsimins, jog jūsų problema yra sąmokslas, jums gresia rimčiausias pavojus. Jeigu galite bėgti, taip ir padarykite. Karalius neskiria baimių nuo tiesos. Neskiria košmarų nuo realybės.

— Aš esu Anglijos karalienė, — atsakau. — Manęs negali apkaltinti raganavimu.

Pirmą kartą princesė pasisuka į mane veidu.

— Tai jūsų neišgelbės, — sako ji. — Anos Bolein neišgelbėjo. Ji buvo apkaltinta raganavimu, buvo surinkti įrodymai ir pripažinta kaltė. O ji buvo tokia pat karalienė, kaip ir jūs. — Marija staiga nusijuokia, lyg išgirdusi ką nors juokinga, ir pastebiu, jog mus stebi iš menės išėjusių damų būrelis. Aš irgi nusijuokiu, nors nuogąstauju, jog baimės gaidą mano balse išgirstų bet kuri ausis. Princesė Marija paima mane už rankos. — Jeigu kas nors klaus, apie ką mudvi šnekėjomės vaikščiodamos po kiemą, aš pasakysiu, kad skundžiausi jums, jog vėluoju ir bijau nuvargti.

— Gerai, — sutinku. Aš taip bijau, kad tirtu lyg sušalusi. — Pasakysiu, jog rūpinotės, kad karieta būtų greitai paruošta.

Princesė Marija spusteli mano ranką.

— Mano tėvas pakeitė šio krašto įstatymus, — sako ji. — Dabar net bloga mintis apie karalių yra mirtimi baudžiamas nusikaltimas. Nereikia net prasižioti, nereikia piršto pajudinti. Dabar slaptos jūsų mintys yra išdavystė.

— Aš esu karalienė, — laikausi savo.

— Klausykite, — tiesiai sako Marija, — karalius pakeitė ir teismų tvarką. Dabar nėra būtina, kad jus pasmerktų teismas. Mirčiai jus pasmerkti gali parlamentinis nutarimas. O tai ne kas kita, kaip karaliaus įsakymas, patvirtintas parlamento. Parlamentarai niekada neatsisako paremti Henriką. Karalienė esi ar elgeta, jeigu tavo mirties panorės karalius, jam reikia tik įsakyti. Jam netgi nebūtina pasirašyti mirties bausmės orderio, užtenka antspaudo.

Sukandu dantis, kad jie nebarškėtų.

— Kaip manote, ką man daryti?

— Bėkite, — atsako princesė. — Kol jie neatėjo pas jus.

Kai išvyko Marija, pasijutau likusi rūmuose be draugų. Grįžtu į savo kambarius, damos išdalija kortas ant stalo. Palieku jas žaisti ir pasikvietusi ambasadorių pasivedėju jį į lango nišą, kad mūsų niekas negirdėtų. Paklausiu, ar jo apie mane niekas neklausinėjo. Šis atsako, kad ne, visi jį ignoruoja, vengia kaip maro. Paklausiu, ar jis galėtų pasamdyti ar nupirkti porą eiklių žirgų, paslėpti juos netoli pilies sienos, kad turėčiau, iškilus reikalui. Ambasadorius atsako, kad neturi tam pinigų, be to, mano duris dieną naktį saugo karaliaus sargyba. Vyrai, kurie, maniau, sergi mano ramybę, varsto duris į mano priimamąjį, praneša apie svečius, dabar yra mano kalėjimo prižiūrėtojai.

Aš siaubingai bijau. Bandau melstis, bet ir maldos žodžiai yra spąstai. Negaliu pasirodyti popiežiaus šalininkė, katalikė, kaip lordas Lailas. Tačiau negaliu skelbtis ir liuterone, nes mano brolio religijos pasekėjai dabar įtariami su Kromveliu susimokę nuversti karalių.

Su karaliumi stengiuosi elgtis maloniai ir ramiai. Nedrįstu jo užsipulti, netgi neįrodinėju savo nekaltumo. Baisiausia, kad jis elgiasi su manimi šiltai ir draugiškai, kaip su pakeleive po trumpos ir smagios kelionės. Elgiasi taip, lyg mūsų laikas kartu buvo smagi interliudija, kuri netrukus natūraliai baigsis.

Žinau, Henrikas neatsisveikins su manimi. Princesė Marija mane įspėjo. Nėra prasmės laukti momento, kad jis praneš man apie gresiančią apkaltą. Žinau, jog vieną vakarą, kai jis mandagiai pabučiuos mano ranką, o aš pakilsiu nuo pietų stalo ir nusilenkusi išeisiu, daugiau jo nebepamatysiu. Išsivesiu damas į savo kambarius ir rasiu ten būrį kareivių, sukrautus drabužius, į iždą grąžintus papuošalus. Iš Vestminsterio iki Tauerio — kelio galiukas. Jie išgabens mane laivu tamsoje, pakels uždoriu ir paliks prie trinkos Tauerio pievelėje.

Ambasadorius parašė mano broliui, kad esu baisiai išsigandusi, tačiau atsakymo nesitikiu. Viljamas nieko prieš, kad padrebėčiau, o kai giminės sužinos man iškeltus kaltinimus, išgelbėti mane bus per vėlu. Gal brolis netgi nebandys manęs gelbėti. Jei leido man atsidurti tokiame pavojuje, vadinasi, nekenčia labiau, nei galėjau įsivaizduoti.

Jeigu kas mane ir išgelbės, tai aš pati. Bet kaip išsigelbėti raganavimu apkaltintai moteriai? Jeigu Henrikas paskelbs pasauliui, kad tapo nepajėgus, nes aš atėmiau vyrišką jėgą, kaip apsiginsiu? Jeigu pasakys, kad gali mylėtis su Katerina Hovard, o su manimi — ne, nusikaltimas bus įrodytas, ir mano paneigimas taps tik dar viena šėtoniška gudrybe. Moteris negali įrodyti savo nekaltumo, jeigu prieš ją liudija vyras. Jeigu Henrikas užsigeis mane pakarti, man galas. Apskelbė Aną Bolein ragana, ir ji mirė. Karalius su ja neatsisveikino, nors mylėjo aistringai. Tiesiog vieną dieną atėjo budeliai ir ją išsivedė.

Laukiu, kol jie ateis manęs.